Laisvalaikis Trakuose

1. TRAKŲ SALOS PILIS IR MUZIEJUS

Trakų Salos pilis – tai gotikinė pilis, stūksanti vienoje iš daugelio Galvės ežero salų. Tyrimai rodo, kad prieš pradedant statyti šią pilį čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų.

Trakų Salos pilis yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras, vienintelė vandens pilis visoje Rytų Europoje. Kunigaikščio Vytauto Didžiojo valdymo laikais buvo pastatyta nauja moderni gotikinė plytų pilis, originaliai suderinus gynybinę ir rezidencinę paskirtį. Po Žalgirio mūšio (1410 m.), sutriuškinus Kryžiuočių ordiną, Salos pilis tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. XV a. pradžioje Trakai buvo klestintis miestas, jame lankėsi daug pirklių, garbingų svečių, užsienio pasiuntinių, kurie buvo priimami Salos rūmų reprezentacinėje menėje.

Šioje pilyje 1430 m. spalio 27 d. mirė Vytautas Didysis.

XVI a. praradus karinę funkciją ir netekus rezidencijos vaidmens, Salos pilies reikšmė sumenko, o pilyje saugota Lietuvos Metrika 1511 m. perkelta į Vilnių.

Salos pilis tampa kilmingų asmenų kalėjimu.

Visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai gyveno Trakų Salos pilyje. Tik Žygimantas Augustas nutraukė šią tradiciją, pasistatydindamas sau rūmus Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje.

Po niokojančios 1655–1661 m. carinės Rusijos invazijos Trakų miestas buvo apiplėštas ir sudegintas, Salos pilis apgriauta ir nebuvo atstatoma. Tik XIX amžiuje pradėta vėl domėtis Lietuvos praeitimi, prasidėjo restauravimas. Nors nebuvo atlikta daug darbų, bet Salos pilies išsaugojimui jie labai reikšmingi. Po antrojo pasaulinio karo Trakų pilių konservavimą ir atstatymą tęsė lietuvių specialistai. 1953 m. vėl buvo pradėta restauruoti pilis.

1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta koncertai, festivaliai, šventės. Kasmet pilį aplanko tūkstančiai žmonių.

 

2. TRAKŲ PUSIASALIO PILIS, AUKŲ KALNAS IR DOMINIKONŲ VIENUOLYNAS

Trakų Pusiasalio pilis pirmą kartą minima 1387-1392 m. sudarytame ,,Rusijos miestų sąraše", kur nurodoma, kad Trakuose prie ežero esanti pilis su dviem mūro sienomis ir medine aukštutine pilimi. Manoma, kad Pusiasalio pilies statybą pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis apie 1350-1377 m. ant aukščiausios pusiasalio vietos - Aukų kalno. Pasak legendos, ten vyko pagoniškos apeigos, buvo aukojama dievams. XX a. antroje pusėje Aukų kalne rastos nebaigtų statyti rūmų liekanos. Šio piliakalnio statiniai įėjo į Trakų pusiasalio pilies gynybinį kompleksą, o Kryžiuočių kronikos ją vadina Trakų naująja pilimi. XV a. pilies žemės ir medžio konstrukcijų įtvirtinimus pradėta keisti mūru. Pilis baigta statyti valdant Vytautui apie 1414–1430 m. Po Vytauto mirties joje rezidavo Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis.

Trakų Pusiasalio pilis buvo galinga gynybinė tvirtovė ir viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi 4 hektarų plotą ir turėjusi 11 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. XIV amžiaus antroje pusėje, kai vyko kryžiuočių antpuoliai, ši pilis buvo pagrindinis Vilniaus forpostas.

Trakų Pusiasalio pilis yra vadinama Didžiąja pilimi ir buvo viena Didžiojo kunigaikščio rezidencijų. Netenkant šio vaidmens Pusiasalio pilis tapo kalėjimu, kur buvo kalinami aukštos kilmės valstybės priešai ar belaisviai.

Po niokojančių karų su Švedija ir Rusija 1655 m. pilis buvo sugriauta ir nebeatstatoma. Tik XIX a. antroje pusėje susirūpinta pilies būkle, prasidėjo restauravimas.

XVIII a. pabaigoje Pusiasalio pilis buvo atiduota vienuoliams dominikonams. Čia jie pradėjo statyti didelę trinavę bažnyčią, tačiau pristigus lėšų, nebaigtos bažnyčios vienoje navoje įrengė koplyčią, o kitoje - vienuolyną. XIX a. caro valdžiai vienuolyną uždarius pastatai buvo atiduoti administracinėms įstaigoms, o pilies teritorija paversta parku. Nuo 1990 m. buvusio Dominikonų vienuolyno patalpose įsikūrė Trakų istorijos muziejaus administracija.

Dominikonų vienuolyno kompleksą sudaro du dviejų aukštų stačiakampio plano korpusai, tačiau vienuolyno pastatai neturi ryškių stiliaus bruožų.

Šiandien pusiasalio pilies teritorijoje vyksta įvairūs renginiai. Vienas įspūdingiausių – viduramžių šventės, kurių metu atgimsta viduramžių gyvenimas.

 

3. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APLANKYMO PARAPIJINĖ BAŽNYČIA

Trakų parapijos bažnyčią 1409 m. įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Bažnyčia buvo gotikinio stiliaus. Nėra tiksliai žinoma, kada statybos buvo baigtos ir bažnyčia pašventinta, tačiau bažnyčios klebonas pirmą kartą paminėtas 1479 m. dokumente. Manoma, kad statant bažnyčią dirbo tie patys meistrai kaip ir Trakų Salos pilyje ir buvo naudojamos pilies statyboms sukauptos medžiagos. Todėl tikėtina, kad gotikinė raudonų plytų bažnyčia pastatyta XV amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje – trečiojo pradžioje. XVII amžiaus pradžioje, atsižvelgiant į pokyčius liturgijoje Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius bažnyčią perstatė.

1655—1661 m. karą su Maskva bažnyčia buvo apiplėšta ir nuniokota. Po to rekonstruota baroko stiliumi, barokinių bruožų įgavo ir bažnyčios interjeras. Per 1794-ųjų metų sukilimą bažnyčia degė: sudegė vargonai, nukentėjo priebažnytis ir stogas. XX amžiuje bažnyčios pastatas nukentėjo per pasaulinius karus, menkai juo rūpintasi sovietmečiu. Šiuo metu Trakų bažnyčia restauruojama.

Bažnyčia garsi Trakų Dievo Motinos paveikslu. Manoma, kad paveikslas nutapytas Konstantinopolyje 1123 m. ir 1390 m. imperatorius Emanuelis II Paleologas padovanojo jį Vytautui. XVIII a. pradžioje popiežius Klemensas XI vainikavo paveikslą auksine karūna. Tai buvo antras karūnuotas paveikslas Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Pirmas - Čenstachovoje Lenkijoje. Šioje bažnyčioje buvo saugomos Trakų Dievo motinos paveikslo karūnos, kurias dabar galima pamatyti Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje.

 

4. ŠVČ. DIEVO MOTINOS GIMIMO CERKVĖ

Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvė yra Trakų miesto centre. Ši cerkvė yra vieno bokšto, be varpinės.

Nors stačiatikių bendruomenė Trakuose įsikūrė dar 1844 m., bet jai skirtą cerkvę statyti Trakuose buvo nuspręsta tik 1863 m. Jos statybai 6000 rublių paaukojo Rusijos imperatorienė Marija Aleksandrovna, o 50 tūkstančių plytų davė G. Adelsonas, Kauno ir Panerių geležinkelio tunelių statytojas.

Cerkvės statybos darbai prasidėjo 1862 m. Jai vadovavo inžinierius A. Polozovas, kuris pritaikė tipinį cerkvės projektą pasirinktai statybos vietai. Mūrinis pastatas liko standartinės struktūros ir formų stačiatikių kulto statiniu be jokių individualių bruožų. Pastatyta cerkvė neturėjo varpinės.

1863 m. cerkvė buvo pašventinta, suteikiant jai anksčiau miesto gale buvusios Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės vardą.

Cerkvė statyta 1863 m. Lietuvoje vykusio sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią numalšinimui paminėti.

Stačiatikių cerkvė nukentėjo pirmojo pasaulinio karo metais, kai apšaudant mieste įsitvirtinusių rusų pozicijas buvo nugriauti cerkvės bokštai ir nuplėštas stogas. Dėl to mišios ilgą laiką vyko nuosavuose namuose. Tik 1938 m. buvo atliktas kapitalinis remontas ir mišios vėl persikėlė į cerkvę.

Cerkvė yra stačiatikių bendruomenės nuosavybė.

 

5. KARAIMŲ KENESA

Naujieji Trakai tapo tėvyne karaimams, kuriuos XIV a. pabaigoje iš Krymo parvežė Vytautas Didysis ir apgyvendino miesto dalyje, esančioje tarp abiejų pilių - Pusiasalio ir Salos.

Pirmoji kenesa, manoma, ir buvo pastatyta dar Vytauto laikais, kuriantis šiame mieste karaimams. XVI a. pirmoje pusėje kenesa sudegė per miesto gaisrą ir 1533 m. buvo atstatyta. 1655 m. per karą ji sugriauta su visu miestu ir atstatyta tik vėliau, nes miestas buvo ištuštėjęs ir bendruomenė tam neturėjo pinigų. 1794 m. pastatas vėl sudegė per miesto gaisrą. Jį atstatyti savo lėšomis padėjo Lucko ir Krymo karaimai. Darbai dar nebuvo baigti, kai 1812 m. kenesą sudegino prancūzų kariuomenė. 1824 m. Trakų karaimai kreipėsi į Vyriausiąją dvasinę kitų tikėjimų valdybą Peterburge, prašydami lėšų mūrinei kenesai statyti. Neatsiradus pinigų buvo pastatyta medinė kenesa, tačiau vidus ir išorė buvo apmūryti. Tais pat metais kenesa pašventinta. Paskutinis didesnis remontas atliktas 1903-1904 m. Nuo to laiko kenesos išvaizda mažai tepasikeitė.

 

6. ŠV. NEPOMUKO KOPLYTSTULPIS

Svarbus Trakų miesto akcentas - Šv. Nepomuko koplytstulpis. Manoma, kad jis pastatytas XVII a. Turgaus aikštėje kaip skelbimų stulpas. Ir tik vėliau ant jo buvo užkelta šventojo skulptūrėlė ir jis imtas vadinti žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo pavadinimu – Šv. Jono Nepomuko koplytstulpiu. Legenda byloja, kad jį pastatęs audros metu ežere išsigelbėjęs Užutrakio prievaizdas. Skulptūrėlė buvo nugriauta po 1863 m. sukilimo. Vėliau atstatyta. Koplytstulpis taip pat buvo apgriautas per pirmąjį pasaulinį karą. O 1961 m. rudenį sovietų valdžios įsakymu šv.Jono Nepomuko statula buvo išimta ir įmesta į ežerą. Tačiau Trakų istorijos muziejaus darbuotojai statulą surado ir išsaugojo. 1990 m. gegužės 16 d. restauruota ir pašventinta šv. Jono Nepomuko statula iškilmingai grąžinta į buvusią vietą.

Šio šventojo atvaizdas yra naudojamas Trakų miesto herbe, tad jis neabejotinai yra svarbus Trakų miesto simbolis.

 

7. UŽUTRAKIO DVARAS IR PARKAS

Pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tuomet jis vadintas „Algirdo sala“ ir priklausė totorių didikams, vėliau pakeitė daugybę savininkų, kol XIX a. antroje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius. Po jo mirties dvarą paveldėjo jauniausias sūnus Juozapas drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Čia jie ir įkūrė šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą, kurios valdos siekė 800 ha, o 80 ha buvo skirta šeimos rezidencijai.

Užutrakio dvaras ir parkas yra Trakų istoriniame nacionaliniame parke, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Tai neoklasicistinio stiliaus dviejų aukštų rūmai su terasa, taisyklingos formos pastatas su 4 monumentaliais fasadais, projektuoti garsaus lenkų architekto Juzefo Huso, kurie tapo dvaro sodybos kompoziciniu centru.

Ne mažiau garsus yra ir Užutrakio dvaro parkas, kurį sukūrė visame pasaulyje žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas E.F. Andrė. Parkas buvo sumanytas kaip vandens parkas. Užutrakio pusiasalyje buvo įrengta sudėtinga, daugiau nei dvidešimties tarpusavyje ir bent su vienu iš didžiųjų ežerų susieta tvenkinių sistema. Užutrakio parkas pasižymi unikalia augmenijos įvairove. Čia sukaupta nepaprasta žolynų kolekcija, gausu tiek vietinių, tiek ir parko architekto E.F. Andrės pasiūlytų svetimžemių medžių ir krūmų. Senajame parke gyvena šikšnosparniai.

Užutrakio dvaro sodyba bei parkas toliau restauruojami. Šiuo metu Užutrakio dvaras ir parkas naudojamas įvairiems renginiams organizuoti.

 

8. ANGELŲ KALVA

2010 m. netoli Užutrakio dvaro sodybos, prie Būdos kaimo buvo įkurta Angelų kalva. Vaizdingoje vietovėje apsilankiusių žmonių maldų jau klauso 25 didingi ąžuoliniai angelai, simbolizuojantys Meilę, Tikėjimą, Viltį, Dvasios ramybę, Dvasios tvirtybę, Sveikatą bei kitas krikščioniškąsias vertybes.

Pirmąsias 17-ka krikščioniškąsias vertybes simbolizuojančių beveik 5 metrų aukščio angelų skulptūras sukūrė žymaus Lietuvos tautodailininko Algimanto Sakalausko sutelktas būrys menininkų, vėliau prie šio projekto prisijungė drožėjai iš visos Lietuvos.

Tačiau ne tik žymūs kūrėjai iš visos Lietuvos bei svečių šalių, bet ir kai kurie paprasti žmonės ar organizacijos panoro įkurdinti kalvoje savo angelus, globojančius jų gyvenime svarbias vertybes. Čia galima rasti net “Senjorų angelą”, kuris yra išdrožtas iš senojo Eržvilko ąžuolo, po kuriuo kadaise nakvojo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Sovietmečiu šis ąžuolas buvo laikomas tautinės savimonės žadinimo simboliu, todėl okupantų valdžia bandė jį sunaikinti. Tačiau žmonės medį nupjovė ir paslėpė. Po daugelio metų ąžuolo savininkas, sužinojęs apie “Angelų kalvą”, nutarė jį prikelti, iš senojo ąžuolo sukurdamas angelą.

Dabar kiekvienas „Angelų kalvos“ lankytojas gali atnešti į šią kalvą savo angelą. Smulkesnius savo norų angeliukus jie pamėgo pakabinti ant specialiai tam pastatytų metalinių „saulučių“. Kiti savo angelus sargus įkurdina tiesiog po labiausiai patikusia ąžuoline angelo skulptūra.

 

9. VYTAUTO DIDŽIOJO KELIAS

Minint garsiausio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 570 - ąsias mirties metines buvo sumatytas ir įgyvendintas unikalus projektas – važiuojant iš Vilniaus keliu Senųjų Trakų link galima pamatyti medines skulptūras. Medžio drožėjai sukūrė 9 skulptūras, įkūnijančias reikšmingus su šiuo kunigaikščiu susijusius istorinius faktus.

Pirmoji skulptūra – pats Vytautas Didysis. Jo pergales simbolizuoja Šv. Jurgio skulptūra. Du raiti karaimai primena, kad prieš 600 metų Trakai tapo ir jų namais. Dievo motinos Marijos veide galima atpažinti Vytauto motiną Birutę. Be jau minėtų Vytauto Didžiojo ir Šv. Jurgio skulptūrų, iki pat Senųjų Trakų autentiško valakų kaimo pabaigos, kur stūkso Pilies kalnas su Benediktinų vienuolynu pastatais, sodu ir neogotikine bažnyčia, lydi pakelėje rymačios Šv. Kazimiero, Šv. Kotrynos Aleksandrietės, Kęstučio ir Birutės, Šv. Benedikto, Šv. Marijos su kūdikiu, Pietos ir Pabėgimo iš Egipto skulptūros.

 

10. SENŲJŲ TRAKŲ VIEŠPATIES APREIŠKIMO ŠVČ. MERGELEI MARIJAI IR ŠV. BENEDIKTO BAŽNYČIA IR VIENUOLYNAS

Senieji Trakai - gediminaičių dinastijos tėvonija, senoji sostinė. Pirmą kartą ši vietovė minima 1337 m. V. Marburgiečio kronikoje. Pasakojama, kad XIV a. pirmoje pusėje kunigaikštis Gediminas dabartiniame Trakų rajono Senųjų Trakų kaime pastatydino pilį, kartu perkeldamas čia sostinę iš Kernavės. 1345–1382 m. pilį valdė Gedimino sūnus Kęstutis, o apie 1350 m. joje gimė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1375 m. Kęstutis savo sostinę iš Senųjų Trakų perkėlė į ežero apsaugotus Naujuosius Trakus.

Po Kęstučio nužudymo pilį valdęs Skirgaila, artėjant ordino kariaunoms, pats traukdamasis pilį sudegino. Taip1391 m. Senųjų Trakų pilis buvo sugriauta ir daugiau nebuvo atstatinėjama. 1405 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pilį atidavė benediktinų vienuolynui ir pastatė gotikinę bažnyčią, kuri XIX a. pabaigoje buvo perstatyta.

 

11. VARNIKŲ BOTANINIO - ZOOLOGINIO DRAUSTINIO PAŽINTINIS TAKAS

Viena iš ypač įdomių lankytinų Trakų apylinkės vietų - Varnikų botaninio-zoologinio draustinio pažintinis takas, kurio ilgis yra 3,5 km. Iš jų 1,3 km sudaro lentų takas, vedantis per Ilgelio pelkę.

Viso pažintinio tako masyvo bendras plotas apima 611,3 ha., iš jų net 450 ha užima 100-130 m. senumo natūraliai susiformavęs mišrus miškas, kuriame auga 130-150 m. ąžuolų. Draustinyje yra 600 rūšių aukštesniųjų augalų, kurių 16 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Čia taip pat rasta 118 samanų rūšių (4 saugomos, o dar 3 Lietuvoje aptiktos pirmą kartą), 204 kerpių rūšys (4 saugomos), draustinio teritorijoje nustatytas 441 taksonas planktoninių dumblių, aptikta 15 saugomų vabzdžių rūšių.

Pažintinis takas apima du reljefo ir kraštovaizdžio tipus: ledyno pakraščio suformuotą kalvotą reljefą su jame augančiu senu mišku ir jaunu žmogaus sodintu mišku bei organogeninį reljefą su liekaniniais ežerėliais (Ilgelio pelkė).

Varnikų pažintinio tako maršrutas susideda iš 10 informacinių stotelių, kuriose galima pamatyti gražiausias bei sunkiai prieinamas draustinio vietas, suteikti lankytojams žinių apie gamtą, vietos kraštovaizdį.Ypatinga pažintinio tako 8-oji stotelė suteikia galimybę pastebėti 3 netoli vienas kito esančius skirtingus draustinio ekotopus, nulemtus reljefo ir žemės drėgmės: kalvos viršuje – ąžuolai, šlaituose – miš¬rus miškas, papėdėje – pelkė.